Esteros (graikiškoji) 10

₁[1] Karalius uždėjo duoklę savo karalystėje ir žemei, ir jūrai. ₂[2] Apie jo galybę ir narsumą, karalystės turtus ir šlovę rašoma persų ir medų karalių metraščiuose. ₃[3] Mardochajas tvarkė Artakserkso reikalus su įsakmumu, ne tik buvo didis karalystėje, bet ir žydų laikomas pagarboje. Dėl savo gyvenimo būdo jis buvo mylimas visos savo tautos.

₄[1] „Tai Dievo darbas, – sakė Mardochajas, – ₅[2] nes prisimenu sapną, kurį sapnavau kaip tik apie šiuos dalykus. Niekas iš jų neliko neišsipildę: ₆[3] šaltinėlis, kuris tapo upe, ir šviesa bei saulė, ir potvynis.

Ta upė – Estera, kurią vedė karalius ir padarė karaliene.

₇[4] Tiedu slibinai – tai aš ir Hamanas.

₈[5] Tos tautos – tai žmonės, susibūrę sunaikinti judėjų vardą.

₉[6] O mano tauta – tai Izraelis, kuris šaukėsi Dievo ir buvo išgelbėtas.

Viešpats išgelbėjo savo tautą. Viešpats apsaugojo mus nuo visų nelaimių. Dievas padarė didelių ženklų ir nuostabių darbų, kokių nėra buvę tarp pagonių. ₁₀[7] Tuo tikslu jis parengė du burtų metimus: vieną – Dievo tautai, kitą – visoms kitoms tautoms. ₁₁[8] Tiedu burtų metimai išsipildė paskirtą laiką ir teismo dieną Dievo akivaizdoje ir tarp visų tautų. ₁₂[9] Dievas atminė savo tautą ir apgynė savo paveldą.

₁₃[10] Todėl nuo šiol tos dienos bus švenčiamos adaro mėnesio keturioliktą ir penkioliktą dieną, renkantis džiaugsmo ir geros nuotaikos sueigai Dievo akivaizdoje per kartų kartas jo tautoje Izraelyje“.

₁₄[11] Ketvirtais Ptolemėjo ir Kleopatros valdymo metais Dositas, kuris sakėsi esąs kunigas ir levitas, su savo sūnumi Ptolemėju parnešė aukščiau minėtą laišką apie Purimus, sakydami, kad jis tikras ir kad Ptolemėjo sūnus Lisimachas iš Jeruzalės bendruomenės buvo jį išvertęs.